Kurbads transportuoja – legendinį automobilį Alfa Romeo Alfetta GTV6 2.5

„Kurbads“ kartu su Normundu Avotiniu tęsia straipsnių seriją apie išskirtinius, kolekcinius ir sportinius automobilius.

Kurbads“ transportuojamą automobilį klientas pasirinko gana atsitiktinai. Kaip jis pats prisipažino: „Seniai svajojau apie Alfa Romeo“. „Alfa“ visada išsiskyrė savo dizainu, o šis GTV6 modelis – ypač, nes turi išskirtini variklį V6. Taigi konkretus automobilis buvo pasirinktas atsižvelgiant į jo istoriją ir asketišką dizainą. Automobilis buvo įsigytas Suomijoje ir „Kurbads“ pagalba atvežtas į Rygą.

„Alfa Romeo Alfetta GTV6 2.5“ – legendinio kūrėjo Giugiaro šedevras.

Keturi Europos čempiono titulai, vaidmuo filme apie Bondą ir netikusi pavarų dėžė – ar galite įsivaizduoti margesnį CV?

„Alfa Romeo“ automobiliai visada priversdavo entuziastų širdis plakti sparčiau. Priežasčių būta įvairių – nuo kvapą gniaužiančio įstabaus dizaino iki nervinio tiko, išgirdus braškesį mechanizmuose, bylojantį apie gedimus, kuriuos italų genijus dieviškai ignoravo.

 

ALFA ROMEO – EGZOTINIS IR SUDĖTINGAS

„Alfa Romeo Alfetta GT“ ir GTV tam tikra prasme tapo tiltu tarp šeštojo dešimtmečio apvalainų, bet vis dar pokario nuotaikomis alsuojančių „alfų“ ir racionalių devintojo dešimtmečio priekiniais ratais varomų automobilių. Kaip dažnai sakoma, automobilio važiuoklė – tai gyva legenda, su varomaisiais galiniais ratais, ten pat įmontuota pavarų dėže („transaxle“ principas) ir vidiniais, prie pavarų dėžės sumontuotais galiniais stabdžių diskais masei sumažinti. Vienintelis egzotinės ir sunkiai remontuojamos konstrukcijos tikslas – sumažinti svorį ir valdyti automobilį.

Palyginus su baziniu modeliu, „ItalDesign“ sukurtas „Alfetta GT“ dizainas septintajame dešimtmetyje sukėlė tikrą revoliuciją. „Alfetta“ techniškai buvo sukonstruota ant įprastojo 1972 metų gamybos „Alfetta“ sedano bazės, tačiau vargu ar neišmanantieji įtartų, kad šios „alfos“ turi kažką bendro. „Alfetta“ kėbulo tipas – fastback coupe – nebuvo klasikinės septintojo dešimtmečio sportinio automobilio formos – mašinoje buvo patogu sėdėti net ir ant galinių sėdinių. Be to, automobilyje netgi buvo nuleidžiami šoniniai stiklai. Beveik jau galima įsivaizduoti, kad „Alfetta“ pralenkė laiką, tapęs ankstyvuoju sportiniu hečbeku su atlenkiamomis galinėmis sėdynėmis ir panašiais atributais. Tačiau pakanka atidaryti „Alfetta“ bagažinę, kad suvoktum, kad taip nėra. Tarp netipiškai plačios bagažinės ir salono tarsi siena išauga kuro bakas, to tarpu itin originalioje vietoje (būtent per vidurį) įrengtas pneumatinis dangčio keltuvas, neleidžiantis išimti bagažinės dangos. Tačiau nepaisant kai kurių savitumų „Alfetta“ buvo laikoma gana patogiu automobiliu.

alfa romeo alfetta kurbads

 

ALFETTA GT VERTYBĖ – LEGENDINIS V6 VARIKLIS!

Jeigu „Alfetta GT“ liktų prie keturių cilindrų variklio, ši „Alfa“, galimai, taip ir liktų įrašyta istorijoje kaip patrauklus, CAR žurnalo žodžiais tariant, „adekvatus“ sportinis automobilis. Tačiau 1980 metais kartu su stiliaus keitimu „Alfetta GT“ gavo ir 2,5 litrų V6 variklį iš „Alfa Romeo 6“ ir tapo „Alfetta GTV6 2.5“, tai yra nuotraukose matomu automobiliu. Nepaisant to, kad variklis neturėjo dalintis mašinos priekiu su pavarų dėže, jam vos pakako vietos po variklio gaubtu, nes „Alfetta“ buvo gana mažas automobilis (4,26 x 1,65  x 1,33 metrai). Vietos iš tikrųjų nepakako, todėl GTV6 įgijo savo firminį ženklą – variklio gaubtą su kuprele ir plastmasinį dangtelį būtent virš inžektoriaus korpuso, nes vietoje kaprizingo karbiuratoriaus GTV6 turėjo „Bosch L-Jetronic“ „įpurškimą“. Tai tikrai nepadaro automobilio ekonomiškesniu ir patikimesniu. Vienoje iš „The Grand Tour“ serijų Jeremy Clarksonas pasakoja, kad plastmasinis dangtelis GTV6 reikalingas kaip pigiau keičiama detalė, jeigu dėl įsiplieskusios liepsnos (backfiring) įsiurbimo kolektoriaus korpusas atsitrenktų į variklio gaubtą. Gali būti, kad ši legenda yra pramanas, kaip ir šluotkočiu nuspausta sankaba, kad sankabos diskas nesusilydytų su smagračiu. Tačiau kaip ir dauguma italų automobilių, GTV6 turėjo savo ydų. Pavyzdžiui, painus pavarų perjungimas, kurį atspindi ryškus dialogas iš tos pačios laidos:

– Kaip sekėsi su antra pavara?

– Niekaip, aš jos neradau.

Tai visiškai nesutrukdė GTV6 tapti kultiniu automobiliu. Pasaulinio masto įžymybe dviejų durų automobilis tapo 1983 metais, kai ekranus pasiekė dar vienas kultinis filmas apie Džeimsą Bondą – „Octopussy“ arba „Aštuonkojė“. Ir nors  filme GTV6 nepriklausė Bondui, dviejų minučių trukmės  automobilių persekiojimo scena su Rodžeriu Muru prie vogto „Alfa“ vairo, padarė daugiau negu visos prieš tai buvusios reklamos. Staiga visiems prireikė GTV.

alfa romeo gtv6 kurbads

 

GTV6 NEPRALENKIAMAS RALYJE IR KELIUOSE!

Neįprastas dviejų durų automobilis gali didžiuotis ryškia automobilių sporto karjera. GTV6 keturis kartus iš eilės išsikovojo Europos čempiono titulą Europos žiedinių lenktynių čempionate (1982–1985), o Yves Loubetas su šiuo automobiliu keturis kartus triumfavo savo klasėje Korsikos ralio A grupėje. Dėl autotransporto, tiksliau, homologacijos reikalavimų Pietų Afrikos rinkoje netgi buvo sukurtas nedidelis GTV6 skaičius su 3 litrų varikliu.

 

ALFETTA INTERJERO KONFIGŪRACIJOS

Automobilių transportavimo kompanijos „Kurbads“ gabenamas egzempliorius priklauso pofeislifto kartai. Trijų „laikrodžių“ skydelis ir skysčių „trejybė“ prietaisų skydelio centre verčia galvoti, kad GTV6 interjeras visada atrodė taip. Iš tikrųjų „Alfetta GT“ ir GTV turėjo bent tris skirtingas prietaisų skydelio konfigūracijas. Keisčiausia buvo versija su atskiru tachometru už vairo ir atskiru bloku per vidurį. Šviesios „odos“ interjeras atrodo švelniai ir prabangiai, tačiau delikačiau atrodė audiniu dengtas salonas. Galų gale, GTV6 kilęs iš tų laikų, kai plastmasinė furnitūra pamažu keitė chromuotus dekorus. Vairuotojo sėdynės aukščio reguliavimas teleskopinie rankenėle – nuostabus italų automobilių ergonomikos artefaktas.

Alfa Romeo Kurbads

 

LENGVUMAS IR GALIA – ALFFETA GTV6 BŪDINGOS SAVYBĖS

Tikroji priežastis, dėl kurios žmonės nori turėti „Alfa Romeo Alfetta GTV6 2.5“ – tai variklis. Dinamiškas 160 a. g. automobilis (8,8 s iki 100 km/h ir 212 km/h Vmax) ir fantastinis variklio urzgimas. Startuoti šiuo automobiliu šaltais rytais kone atlikti religinį ritualą, todėl be vokiečių inžektoriaus ankstyvuosiuose egzemplioriuose vis vien buvo įrengtas ištraukiamas droselis. Tačiau visi rūpesčiai išgaruodavo prisilietus prie sankabos, perjungus pavarų dėžės svirtį į pirmą pavarą ir pajudėjus iš vietos. Jeigu buvo „Busso V6“ (legendinio „Alfa“ ir „Ferrari“ inžinieriaus, 60 laipsnių bloko V6 variklio autoriaus Giuseppe Busso) visa kita neturėjo reikšmės.